Meno mokyklai-55

INFORMACIJA  ATNAUJINTA / 2021-05-07/13:55

Šilutės meno mokykla, turinti turtingą istoriją, šiemet švenčia 55-erių metų jubiliejų.

Mokykla didžiuojasi  būdama kultūros židiniu, kuriame pamario krašto jaunimas ir suaugusieji susipažįsta su menu ir kultūra, atranda savo talentus, lavina  gebėjimus ir patiria kūrybinį džiaugsmą. Šiuo straipsnių ciklu „Meno mokyklai – 55! Pasidžiaukime kartu!“, norime priminti garbingą mokyklos istoriją, absolventų pasiekimus, ir pasidžiaugti šių dienų mokykla – atvira, kūrybiška, tobulėjančia ir augančia, meną mylinčių žmonių bendruomene.
Per šiuos metus mokykla išaugo, įsišaknijo tradicijos, kartų kartos čia ateina pažinti muzikos, dailės ir šokio paslapčių. Mokykla, išugdžiusi daugiau kaip 1600 mokinių muzikos, per 500 – dailės ir 300 mokinių šokio skyriuose ir šiandien džiaugiasi kasmet didėjančiu besimokančiųjų skaičiumi.   Plačiau…

 

 

GERDA ŠLAŽAITĖ   🎵
Absolventė

 

Gerai prisimenu tą liaudies dainelę apie „tėvelį, kuris buvo kalvelis“, ir tą paslaptingą jaudulį nedrąsiai dainuojant solfedžio mokytojoms Šilutės Meno mokykloje priėmimo dieną 2010 m. Tada visi džiaugsmai, iššūkiai, atradimai ir muzikos pasaulio pažinimas buvo dar prieš akis – aš nekantriai laukiau pradžios.

Su akordeonu, vienu ypatingiausių muzikos instrumentų, mane supažindino miela mokytoja Liudmila. Ji visada pasitikdavo su šypsena, rūpesčiu, energija bei įkvėpimu groti. Įpusėjus kelią, mane, turbūt kaip ir ne vieną mokinuką, užklupo „mokymosi krizė“, bet nuo jos išgelbėjo mokytoja Liuda – kartu nubraukėme ašaras, išsikalbėjome, apsikabinome ir nusprendėme, kad pasiduoti neverta. Už tai jai esu labai dėkinga, nes tada supratau, jog, kas yra teisinga, ne visada turi būti lengva. Ši atrasta tiesa ir kitos mažytės pamokos apie atsakomybę, pačio proceso džiugesį neabejotinai padėjo tolimesniame mano gyvenime. Turiningos solfedžio bei muzikos istorijos pamokos, susitikimai ir žaidimai su draugais, išvykos, koncertai, dainų šventė ir kiti patyrimai – jie, žingsnis po žingsnio, diena po dienos, augino mane. Dėka to tapau kūrybiškesniu, jautresniu, draugiškesniu, kantresniu, savimi tikinčiu ir supančio pasaulio  grožį plačiau pastebinčiu žmogumi.

Šiandien džiaugsmas dainuoti chore, klausytis muzikos ar retkarčiais pagroti vis dar yra reikšminga laisvalaikio dalis, nes tai mano širdyje su meile buvo pasodinta mylimų ir gerbiamų mokytojų šioje mokykloje.

Mano palinkėjimas Šilutės Meno mokyklai ir jos bendruomenei yra dar ilgai gyvuoti, kasmet sulaukti daug žingeidžių ir darbščių mokinių, džiuginančių Šilutės kraštą ir platųjį pasaulį savo kūryba ir talentu. Su jubiliejumi Tave, mūsų mokykla!

Gerda Šlažaitė


 

 

AISTĖ BAGDONAITĖ  🎨
Architektė

 

Esu architektė, baigusi Danijos Karališkąją menų akademiją. Po bakalauro studijų dariau
pertrauką ir dvejus metus praleidau mokydamasi gaminti baldus iš medžio. Tai mane suartino
su rankų darbu, įrankiais ir medžiagomis. Tuo pačiu metu atsirado pomėgis moliui, ir nuo to
laiko su juo nesiskiriu. Dabar daug laiko praleidžiu savo studijoje Kopenhagoje, lipdydama
įvairius dirbinius iš molio. Dirbu intuityviai, taktiliškai, dažnai rankoms pačioms leisdama
nuspręsti galutinę formą.
Dailės mokyklą prisimenu kaip nuostabių mokytojų ugdomo smalsumo ir estetinio suvokimo
erdvę.
Prieš dailės mokyklą taip pat baigiau Menų mokyklos Šokio skyrių pas Astą Maigienę.
Menų mokyklai norėčiau palinkėti ir toliau taip atsakingai dirbti su jaunais žmonėmis, padėti
jiems atrasti save ir išlaikyti kūrybinę dvasią.

Plačiau apie mano kūrybą
www.aistebagdonaite.com
Instagram: @aiste.bagdonaite


 

 

VAIVA PUTRIŪTĖ   🎵
Muzikos mokytoja

 

Visada norėjosi pabandyti ką nors naujo, kitokio. Atsimenu, už sienos grojančius saksofonistus, dar tik einant link mokyklos pasitikdavo nuolat repetuojančio orkestro skambesys.

Neilgai trukus pati jame sėdėjau. Tiesa, orkestre pirma pradėjau groti tokiu tada atrodžiusiu keistu instrumentu – althornu (jį ir dabar retkarčiais tenka paimti į rankas). To man neužteko, visada norėjau groti melodinę liniją – labiau solo partiją. Trimitas man visada atrodė toks išskirtinis instrumentas, turintis labai platų atlikimo galimybių spektrą. Prisimenu tą ypatingą dieną, kai mokytojas Gražvydas Raila pirmą kartą man į rankas davė šį instrumentą – grįžusi namo pragrojau turbūt didžiąją dalį solfedžio pratimų knygos. Po kitos pamokos jau sėdėjau orkestre pagaliau laikydama rankose mylimą instrumentą. Po mėnesio jau ruošiausi J. Pakalnio konkursui. Daviau sau pažadą: jei konkurse laimėsiu prizinę vietą – pabandysiu mokytis rimčiau.

Tą pavasarį įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, kurioje teko nemažai įdėti darbo, kad pasivyčiau bendraamžius trimitininkus. Po ketverių, labai įdomių metų, išvykau į Vilnių – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur įgijau atlikėjo bakalauro ir magistro laipsnius. Aną vasarą, baigusi akademiją nusprendžiau, kad jau pats laikas toliau semtis žinių ir, vedama to paties siekio – išmokti kažką naujo, įstojau į Mykolo Romerio universitetą. Mokausi viešojo administravimo krypties magistrantūros programoje – švietimo ir mokslo politika ir vadyba. Šią programą pasirinkau galbūt todėl, kad jau trečius metus pati dirbu mokytoja muzikos mokykloje ir tiesiog labiau norėjau susipažinti su švietimo sistema, jos valdymu.

Didžiausias prisiminimas iš mokyklos laikų neabejotinai visuomet išliks fanfarinis orkestras „Pamarys“. Jame supratau atsidavimo darbui, atsakomybės ne vien už save, bet ir visą kolektyvą svarbą, man tai tapo labai svarbiomis vertybėmis. Šiandien neįsivaizduoju gyvenimo nepriklausant jokiam kolektyvui, ar teisingiau – bendruomenei. Mokantis Klaipėdoje labai svarbus profesiniam tobulėjimui buvo Palangos orkestras. Šiandien esu LR VRM Reprezentacinio pučiamųjų orkestro trimitininkė ir Sekmadieninio vario dūdų orkestro koncertmeisterė. Dirbu Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokykloje, LR VRM reprezentaciniame pučiamųjų orkestre.

Labai sveikinu mylimą Mokyklą su jubiliejumi ir linkiu jai toliau sėkmingai gyvuoti, mokytojams – kantrybės ir neišblėstančių idėjų, o mokiniams – nebijoti ieškoti: tikrai atrasite!


 

 

EGLĖ MACIUKEVIČIŪTĖ   🎵
Muzikantė atlikėja, vargonininkė, mokytoja

 

Šilutės meno mokykloje prasidėjo mano, kaip muzikantės, kelionė. Ir nors tai pirmieji žingsniai vingiuotoje kelionėje muziko profesijos link, tačiau jie padėjo tvirtą pagrindą visapusiškam tobulėjimui. Meno mokykloje mokiausi fortepijono specialybės a.a. mokytojos Danutės Lešinskaitės klasėje, bet tuo pačiu metu lankiau ir šokio skyrių. Kadangi mokslams rimtėjant visko suspėti nebebuvo įmanoma, teko šokį palikti ir pasinerti į muzikos pasaulį. Meno mokykloje kiekviena mokytasi disciplina, ar tai būtų fortepijonas, ar solfedžio, muzikos istorija ar choras, pridėjo po naują dalį meilės muzikai. Ir nors tada mokydamasi galbūt to nemačiau, bet dabar galiu drąsiai tai pasakyti. O kad norėsiu ir toliau mokytis muzikos supratau tik paskutiniaisiais metais meno mokykloje. Tačiau tuomet patraukė jau ne fortepijonas, o muzikos teorija. Su nuostabios Šilutės meno mokyklos mokytojos a.a. Reginos Stankuvienės pagalba įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją ir ten mokiausi muzikos teorijos. Po poros metų tos pačios specialybės persikėliau mokytis į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje. Ir ten, mokydamasi paskutiniojoje klasėje, atradau jau dabartinę savo specialybę – vargonus. Apie juos pasirinkau ir toliau mokytis  Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur šiuo metu studijuoju vargonų specialybę magistro studijose.

Šilčiausi prisiminimai apie Šilutės meno mokyklą man susieti su žmonėmis, mokytojais ir draugais, su kuriais gražus bendravimas išlieka net ir po daugelio metų baigus meno mokyklą. Taip pat šilti prisiminimai visuomet išlieka ir jau apie anapilin iškeliavusias mokytojas. Jau pati būdama mokytoja suprantu, kiek darbo ir kiek gyvenimiškų žinių bei patirties suteikė visi Šilutės meno mokykloje sutikti žmonės. Už tai jiems visiems ir esu labai dėkinga.

Nuoširdžiai sveikinu Šilutės meno mokyklą gražios 55-erių metų sukakties proga. Taip pat linkiu ir toliau mokykloje puoselėti šiltą bendruomeniškumą, profesionalumą, meilę muzikai ir muzikavimui. Vivat musica!


 

 

EVALDAS MOCKUS  🎵
Muzikos mokytojas

 

Esu meno mokyklos absolventas Evaldas Mockus. Šiuo metu gyvenu Vilniuje ir pirmus metus dirbu muzikos mokytoj. Taip pat groju bosine gitara muzikiniuose projektuose, tokiuose kaip: „Sirupas“ „Iris Tempest“ ; „Ojibo Afrobeat“ ; „Ganga band“. Esu išleidęs 2 albumus, pirmasis „Kur nebe skraido gandrai“ (Sirupas) susilaukęs didelio dėmesio Lietuvoje ir pripažintas LTR Opus vieno geresnių 2017 metų lietuviškos muzikos albumų. Antrasis didelio dėmesio susilaukęs JAV, Australijoje, Kanadoje ir Jungtinėje Karalystė. Tai „Ojiboland“ (Ojibo Afrobeat) albumas, kuriame  kūrinys „Dunes“ (lt. Kopos) tapo singlu ir pateko į Global Afrobeat Movement TOP 10 2020 metų sąrašą.

Ar meno mokykloje įgytos žinios ir patirtys turėjo įtakos Jūsų asmenybės formavimuisi?

Žinoma. Tiesą pasakius, kai dar buvau vaikas ir lankiau muzikos mokyklą, nebuvo tokio entuziazmo ir aistros muzikai. Groti instrumentu man patiko, bet žinoma muzikos teorija buvo karti ir nemėgstama. Juokingas faktas: dabar pavardės neminėsiu, žinoma jokio pykčio nelaikau ir santykiai su šiuo mokytoju yra geri, bet buvo pasakyti tokie žodžiai: „nu jūs tai jau tikrai muzikantai nebūsite.“ Na, bet atsitiko taip ,kad tapau muziku. Baigęs muzikos mokyklą, labai džiaugiausi, bet praėjus pusmečiui atsirado tokia tuštuma, kurią norėjosi užpildyti. Nuo to laiko ir supratau, ką noriu veikti ateityje. Muzikos mokykla manau vaikystėje man suformavo supratimą kultūrai ir menui. Ten išmokau jautrumo, kūrybos, minčių laisvės, kritiškumo ir daug kitų svarbių asmenybės bruožų.

Pasidalinkite įsimintiniausiomis akimirkomis, patirtomis mūsų mokykloje

Na linksmų atsiminimų labai daug. Deja visi šie atsiminimai yra išdaigos ir administracijos sudrebinimai, bet buvome vaikai ir dabar labai smagu ir linksma prisiminti. Violončelės mokytojo langai jei neklystu byrėjo 3 kartus, mūsų mokytojo, amžinajį atilsį, Maestro Broniaus Bučiaus klasė skendo, nes prakrapšėm radiatorių ir pasileido vanduo visa srove ir negalėjome jo sustabdyti. Direktorė labai pyko. Pastovūs bėgiojimai iš solfedžio ir muzikos istorijos pamokų. Mūsų trijulė, tai aš, Danielius Pancerovas ir Dovydas Stoškus buvome vadinami trys muškietininkai ir buvom prikrėtę įvairiausiu šunybių, bet niekas nepagalvojo, kad mes ir tęsime šį kelią kurį pradėjome muzikos mokykloje. Buvo žinoma ir ne tik šunybių. Daugiausia malonių atsiminimų iš orkestro koncertų, konkursų ir kelionių.Esu dėkingas Gražvydui Railai už tokią galimybę pamatyti pasaulį ir atradim, koks malonus man pačiam yra grojimas didelėje grupėje. Didelis dėkui, ir vis dar ilgai mylėsiu šį žmogų, tai mokytojas Bronius Bučius.Jis turėjo geležinę ištvermę dirbti su mumis ir atnešė į mano gyvenimą neapsakomai daug…

Jūsų palinkėjimas meno mokyklai, švenčiančiai 55-erių metų jubiliejų, mokytojams ir mokiniams

Norėčiau palinkėti mokytojams ir visai administracijai ištvermės, supratingumo, kūrybos lengvumo ir, kad netrūktų norinčių mokytis muzikos, nes tai aukštesnio lygio kalba.


 

 

EGLĖ  PETROŠIŪTĖ  🎵
Vilniaus universitete studijuoja teisę. Fakultatyviai dirba įmonėje teisės srityje

 

Klaidinga manyti, kad meno mokykla yra vien tik ta vieta, kurioje mokomasi muzikos, šokti ir pan.
Tai vieta, kuri padeda formuotis asmenybei, asmens socialiniams įgūdžiams ir tai, man, nedrąsiai
mergaitei iš nedidelio kaimelio, vos tik pradėjusiai mokytis Šilutės meno mokykloje, buvo ypač
svarbu. Reikėtų paminėti ir tai, kad, asmeniui net ir tiesiogiai nesiejančiam savo gyvenimo su
muzika, tokio pobūdžio išsilavinimas yra neabejotinai svarbus. Mano atveju, teisininkui, tam, kad
jis galėtų suprasti ir padėti žmogui, nebeužtenka turėti „diplomo“, pirmiausia jis turi būti išprusęs
intelektualiai ir labai apsiskaitęs, o muzikinis išsilavinimas, neabejotinai yra didelė to išsprūsimo
dalis.
Man pasisekė – nepaisant to, kad Šilutės meno mokyklą ir mano namus visados skyrė daugiau
kaip 30 km atstumas, aš grojau Gražvydo Railos vadovaujamame Šilutės meno mokyklos
pučiamųjų instrumentų orkestre „Pamarys“. Taigi, visos įsimintiniausios akimirkos mokantis
meno mokykloje, man neišvengiamai siejasi su šiuo orkestru, jo koncertais, čempionatais ir
panašiai. Reikėtų pastebėti, kad prie visų mano įsimintiniausių akimirkų ir gerųjų patirčių ženkliai
yra prisidėjęs mano specialybės mokytojas Edgaras Noreika. Ko gero, be šio mokytojo rūpesčio ir
jo didžiulio indėlio į mane, tų įsimintinų akimirkų ir patirčių būtų žymiai mažiau.
Šilutė yra unikalus miestas, kuris iš kitų miestų išsiskiria savo gamta, architektūra, tačiau
šiuolaikinį žmogų, net ir tokiais išskirtiniais dalykais gali būti sunku nustebinti. Dėl šios
priežasties, Šilutės meno mokykla, mano nuomone, yra neabejotinai vienas iš svarbiausių
objektų Šilutės mieste. Šios mokyklos dėka, Šilutės miestas tiek Lietuvoje, tiek Europoje
pastebimas vis dažniau ir tai labai džiugina. Taigi, meno mokyklai, jos mokytojams ir mokiniams,
linkiu ir toliau mus visus stebinti bei džiuginti.


 

KARINA KAZLAUSKAITĖ  🎨
Menininkė, metalo meno ir juvelyrikos kūrėja

 

 

Esu menininkė, metalo meno ir juvelyrikos kūrėja. Metalo meno studijas baigiau Vilniaus dailės akademijoje. 2008–2015 m. gyvenau ir kūriau Norvegijoje, o šiuo metu – Lietuvoje. Nors turiu studiją Šilutėje, bet pastaruosius metus daugiau laiko praleidžiu Šiaurės Lietuvoje. Viena iš pagrindinių mano kūrybos varomųjų jėgų yra tiek mano, tiek artimųjų vaikystės prisiminimai, įvairios patirtys.

Sveikinu šia proga Šilutės meno mokyklą ir džiaugiuosi, kad dailė subūrė absolventus. Iš Meno mokyklos laikų patys geriausi prisiminimai – senas namas Liepų gatvėje, pavasariais žydinti magnolija, draugiška atmosfera. Visiems mokytojams šilčiausi linkėjimai ir sėkmės!

Plačiau apie mano kūrybą
Facebook: @karaegg
Instagram: @art_kara_egg/
WEB: Comin Soon  https://artkaraegg.com/


SIMONA KAČINSKAITĖ 🎨
Scenografė, laisvai samdoma dailininkė

 

Baigiau scenografijos studijas Vilniaus dailės akademijoje, esu laisvai samdoma dailininkė. Šiuo metu dirbu kine kostiumų ir dailės departamentuose, mažuose filmavimų projektuose, kaip muzikiniai klipai, dirbu dailininke, taipogi prisidedu prie kitų menininkų instaliacijų ir objektų gamybos, kuriu piešinius ir tapybos darbus.

O meilė menui gimė ir išaugo Šilutės dailės mokykloje, kuriai iki dabar jaučiu šilčiausius jausmus ir gražiausius atsiminimus. Augant mažame miestelyje, kultūros stoka labai jaučiama, tad dailės mokykla buvo tikra oazė, būti savimi, plėsti akiratį, ugdyti kūrybiškumą.

Mano palinkėjimas dailės mokyklai ir jos bendruomenei – būti ryškiems kultūros, meno vėliavnešiams, visada išlikti kūrybingiems ir laisviems. Gyvuokite ir aukite!

Jeigu būtų klausimų, mano asmeninė paskyra Instagram:@simonakacin

Pastarasis bendradarbiavimas su kitais menininkais: http://www.nugu.lt/us/?p=1418
Pastarasis muzikinis klipas: https://youtu.be/xViP8t5igdo

 

GABIJA VIDRINSKAITĖ  🎨
Menininkė (tapyba, grafika, piešimas), gyvena ir dirba Leipcige, Vokietijoje

 

 

Linkėjimas: Labai džiaugiuosi tuo, jog šis gimtadienis suburia galybę besimokančiųjų ir jau baigusiųjų Šilutės meno mokyklą į vieną gražią šventę. Nors ir nuotoliniu būdu. Tiek mokytojams, tiek dabartiniams mokiniams linkiu nesenkančio idėjų šulinio ir negęstančios kūrybinio židinio ugnies! Nepamirškite: Dailė – tai Pokštas! Su gimimo diena!

Plačiau apie mano kūrybą
Čia nuorodos iš “Vakarienės” parodos Šilutės bibliotekos ekspozicinėse erdvėse:
Linkėjimai!
Gabija

 

INGA KUZNECOVA  💃
Šokėja, choreografė Šeiko šokio teatre, LMTA  lektorė

 

 

Šilutės Meno mokyklos choreografijos skyrius man buvo antrieji namai, kuriuose praleisdavau daug laiko ir išliedavau visą savo energiją. Nuo mažumės mėgdavau šokti, demonstruoti tai savo tėvams, o vėliau gavau galimybę tai rodyti ir didesniam žiūrovų skaičiui. Džiaugiuosi, kad mano asmenybės puoselėjimu užsiėmė nuostabi pedagogė Judrė Railienė ir, kad tai su entuziazmu daro iki pat dabar. Mokyklos metams einant į pabaigą ir sprendžiant “ką dabar reikės daryti savo gyvenime”, atėjo suvokimas, kad geriau nuo prigimties nebėgti ir daryti tai, kas daugiausiai teikia džiaugsmo. Taip nusprendžiau studijuoti savo mylimą veiklą, 2005 m. įstojau į KUMF choreografijos katedrą. 2010 m. baigiau bakalaurą, o 2012 m. įgijau Klaipėdos Universiteto Menų fakulteto choreografijos specialybės magistro laipsnį. Vienerius metus studijavau Stokholmo „Danshogskolan“ šokio koledže. Nuo 2012 m. dirbu KUMF choreografijos katedroje (dabartinė LMTA), dėstau šiuolaikinio šokio techniką, kompoziciją ir improvizaciją. Turiu sukaupusi neformaliojo vaikų švietimo šokių mokytojos 10 metų patirtį ir įgijau mokytojos metodininkės laipsnį. Nuo 2013 metų šoku „Šeiko šokio teatre“ (buvęs „PADI DAPI Fish“). Nuolatos šoku įvairių choreografų A. Šeiko, D. Acin Thelander Murphy, M. Ladzanski, A. Richard, H. Avdalo and Y. Shinozaki, P. Lisauskas ir kt. projektuose. Su spektakliais pasirodžiau įvairiuose užsienio festivaliuose bei teatruose Kinijoje, JAV, Švedijoje, Norvegijoje, Maltoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir t.t. Choreografiniai darbai „Mikas ir pusryčiai“ (įtrauktas į 2010 m. Naujojo Baltijos šokio festivalio programą), „Ir viskas klojosi kuo puikiausiai“ (sukurtas kartu su chor. P. Lisausku 2012 įtrauktas į Naujojo Baltijos šokio festivalio programą), 2015 m. Su R. Drukteinyte sukurtas performansas „Happy birthday“, 2017 m. spektaklis „Pamirštos princesės“ nominuotas Auksiniam scenos kryžiui. Vedu improvizacijos, šiuolaikinio šokio technikos, kompozicijos kūrimo seminarus mokytojams, vaikams, teatralams bei mėgėjams.

Šilutės meno mokyklai palinkėsiu ir toliau puoselėti jaunuosius talentus, mokytojams kantrybės ir neišsenkančios kūrybos, mokiniams tikėjimo savimi.


ERNESTA BALNYTĖ  🎨
Menininkė
Šilutės Dailės skyrius, buvo manosios kūrybinės laisvės pamatas. Čia girdėjau žodžius, kuriuos retam vaikui tenka laimė išgirsti – būk savimi, būk drąsus, tu esi kūrybingas ir unikalus. Šią mokyklą iki šiol laikau savo tikrąją mokykla.
Prisiminimus apie mokyklą, galiu įvardinti, kaip šviesią, ramią, kupiną juoko, kūrybiškumo būseną, primenančią namus.
Noriu padėkoti visiems savo mokytojams, kuriuos dabar jau laikau savo kolegomis ir draugais, už jūsų indėlį, kuriant saugią ir ramią aplinką vaikams atverti save, nebijoti klysti, augti. Į kiekvieną iš mūsų, jūs žiūrėjote kaip į vertą paramos ir nuoširdumo.
Ačiū, Andriui, Živilei, Dainai, Nedai, Arnoldui ir visiems kuriuos sutikau savo vaikystę ir jaunystę praleisdama Dailės mokykloje.
Šiuo metu studijuoju Vilniaus Dailės Akademijoje, esu ketvirto kurso studentė Monumentaliosios dailės specialybėje.
Savo metus Akademijoje, pradėjau mokydamasi Tapybos katedroje, pakeičiau specialybę į Monumentaliąją dailę.
Per keturis metus Akademijoje, svyravau ir nuolatos keičiausi. Piešiau, tapiau, fotografavau, kūriau mozaikas, freskas, instaliacijas, visuomet ieškodama naujų kūrybos plotmių. Ir toliau ieškau.

 

DOVYDAS PANCEROVAS  🎨
Žurnalistas

 

 

 


GRETA LILEIKYTĖ – ŠMIGELSKĖ  🎨
Grafikos dizainerė
Gražiausi linkėjimai šiai nuostabiai meno mokyklai, sveikinimai ir neapsakomas ačiū jos mokytojams!
Šiuo metu esu laisvai samdoma grafikos dizainerė, dizaino pagalba bei analize, kuriu estetiką bei vertę, sprendžiu komunikacijos problemas. Per šiuos dar palyginus trumpus darbo metus, dirbau ir dirbu prie įvairiausių projektų, pradedant, pavyzdžiui, nuo interaktyvaus tinklapio, trumpų animuotų vizualų iki Japonijos, Ukrainos parodoms skirtų didelių stendų projektavimo bei dizaino. Baigtos studijos suteikė platų profilį žinių, bet vis dar ieškau savęs ir kaip asmenybės, ir kaip kuriančio žmogaus. Tikiu, jog tai ką dabar darau yra tik viena dalis viso to. Ateityje yra visokių svajonių ir kūrybinių minčių, o kur tai nuves, pamatysime.
Jog puikiai baigiau Vilniaus dailės akademijos Grafikos dizaino studijas, 100 proc.  yra šios meno mokyklos nuopelnas, kurią su nostalgiją bei pačiais gražiausiais prisiminimais ir prisimenu. Suformuotas požiūris, atmosfera, davė taip pat daug, nei vien piešimo ar kompozicijos žinios. Prisipažinsiu, dailės mokykla man buvo didesnė mokykla nei pati akademija, matyt pasitaikė per mažai piešimo (haha). Tai buvo ne tik svajonė, bet ir išsigelbėjimas, moralinio stuburo formavimas, ko, atrodo, neturėjau mokydamasi tik gimnazijoje. Kai dar net nebuvau įstojus, tuo metu ji atrodė nepasiekiama, kadangi esu iš Šilutės rajono, o keliadieninis 23 km keliavimas iki Šilutės tėvams pasirodė iššūkis, bet kokia aš jiems dėkinga, kad tuo metu jie manimi patikėjo!  Prisimenu, kaip surinkusi savo varganus piešinėlius kartu su mama tempėme juos į dar senąjį dailės skyriaus pastatą. Mumis pasitiko gerbiama mokytoja Živilė. Na ir pradžiugino, jog įstojau ir dabar bus daug darbo! Iš pradžių jaučiausi labai nedrąsiai ir nelabai tikėjau savimi, kas ir dabar pasitaiko (haha). Bet iš kart antradienis ir ketvirtadienis buvo nuostabiausios dienos visoje savaitėje! Viskas labai paprasta kodėl – ten supantys gabiausi bei nuoširdūs dailiokai bei visuomet palaikantys bei profesionaliausi mokytojai, buvo tai, kas stipriai vertė mane stengtis. Mokytojo Andriaus tikslus pakreipimas, papildantys mokytojos Živilės meno istorijos pasakojimai –  tai daugiau nei mokykla. Tad noriu dar kartą tarti didžiulį ačiū šiems mokytojams, be kurių turbūt dabar nuobodžiai gilinčiausi į atomus ar dar kažką, bet nieko nėra geriau, kaip laisvė kurti ir ta kūryba džiuginti kitus, kokia ji bebūtų.
Kadangi vis neatsinaujinu, pridedu nuorodas į studentavimo laikotarpiu bei akademijoje atliktus darbus.
Linkėjimai, Greta

 

EMILIJA DRAPKINAITĖ  💃
Šilutės Vydūno gimnazijos abiturientė

 

Artimoje ateityje planuoju siekti choreografės specialybės.
Šilutės meno mokykla buvo pirmoji vieta, kurioje susipažinau su šokio menu, mokiausi
žengti taisyklingai pirmuosius šokio žingsnelius, įgyjau pagrindinių choreografijos žinių:
išmokau ne tik grakščios laikysenos, bet ir sužinojau, jog plastika, vaidyba ir šypsena yra
svarbiausi šokėjo atributai sukantis scenoje. Bėgant metams,meno mokykloje kartu su
šokiu augau ir aš pati. Čia ugdėsi mano saviraiška ir kūrybingumas. Čia šokis tapo savotiška
mano meditacija. Todėl šiandien ir esu apsisprendusi savo ateitį sieti su šokio pasauliu.
Gražių ir įsimintinų akimirkų per septynerius mokymosi Šilutės meno mokykloje metus
buvo tikrai nemažai, todėl labai sunku sukonkretinti bei apsakyti. Galiu tik drąsiai teigti, jog
labiausiai žavėjausi ir ilgesingai tebesižaviu žygiavimais kartu su Šilutės pučiamųjų
fanfariniu orkestru „Pamarys“, dalyvavivimais tarptautiniuose orkestrų festivaliuose,
miesto šventėse. Nepasimiršta Lietuvos Dainų ir šokių, Mažosios Lietuvos Dainų šventės.
Atmintyje taip pat išliko ir kelionės į užsienį, ir konkursai, ir įprastos repeticijos.
55-erių metų meno mokyklos jubiliejus – tik brandos pradžia, tad kopiant į ilgaamžiškumo
viršūnę prireiks dar ir kantrybės, ir stiprybės, ir išmonės! Viso šito linkiu kiekvienam Šilutės
meno mokyklos mokytojui, mokiniui ir visiems jiems kartu – ilgo ilgo gyvavimo, sėkmės,
šlovės ir darnos!


 

KORNELIJA JANKAUSKIENĖ (ŠARLIOKAITĖ) 🎵
Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos vyrens. metodininkė vidinei komunikacijai

 

Šilutės meno mokykloje mokiausi ir baigiau (2004 m.) akordeono specialybę. Su meile ir pagarba menu savo akordeono specialybės mokytojus Vytautą Jovaišą bei Gražiną Pavliatenko; solfedžio mokytoją ir merginų vokalinio ansamblio, kuriame dainavau vadovę Gražiną Liaudanskienę; akordeonistų orkestro vadovę Nijolę Bučienę.

Mūsų įvairių specialybių mokinių karta buvo ypatingai draugiška. Natūralu buvo rinktis prieš pamokas dvi-tris valandas ankščiau, kad galėtume mokytis bei praleisti savo laisvalaikį kartu. Mokyklos koridoriai nuolatos skambėdavo nuo mūsų juoko ir gerų emocijų. Senosios mokyklos lauke buvęs suoliukas, šiltuoju metų laiku, vos atlaikydavo mus visus norinčius ten būriuotis.

Mokytojų palaikymas, draugiškumas mus motyvavo, skatino muzikuoti. Mums buvo gera visą savo laisvalaikį praleisti mokantis specialybės, solfedžio, analizuojant muzikos istoriją, lankant papildomus kolektyvus. Nuolatinė koncertinė veikla, įdomūs projektai, kelionės vertė mus pasitempti, būkti aktyviems muzikantams, suteikė mums įvairiausių įdomių patirčių.

Baigusi muzikos mokyklą, jos neapleidau ir dar du metus grojau muzikos mokyklos akordeonistų orkestre. Į kiekvieną repeticiją eidavau kaip į šventę. Kolektyvas buvo taip susidraugavęs, kad kartu organizuodavom turistines ekskursijas, laisvalaikį gamtoje, kartu darbavomės net bulviakasyje pas vieną iš kolektyvo narių.

Kol baigiau mokyklą (2007 m.) grojau akordeonu Šilutės pirmosios gimnazijos kapeloje, dainavau mokyklos merginų ansambiuose, grojau tautinėmis kanklėmis bei skudučiais, dainavau Evangelikų liuteronų bažnyčios jaunimo ansamblyje.

Išvažiavus mokytis į Klaipėdą, jau pirmą savaitę supratau, kad mano naujuose namuose tūksta instrumento. Įsigijau pianiną, kuris keliauja su manimi per gyvenimą kartu. Pradėjau dainuoti Klaipėdos universiteto Teologijos centro chore, vėliau Klaipėdos savivaldybės kultūros centro „Žvejų rūmai“ mišriame chore „Cantare“ (vad. Artūro Dambrausko). Ten praleidau nuostabius 7-is koncertinės veiklos metus. Šią veiklą teko nutraukti dėl šeimos pagausėjimo. Ir nors dabar dažniau namuose skamba lopšinės ir vaikiškos dainos, tikiu, kad artimoje ateityje galėsiu grįžti į chorą ir toliau muzikuoti nuostabiame kolektyve.

Muzikos mokykla ir ten išmoktos pamokos atvėrė man didžiules galimybes. Įvairūs kolektyvai, muzikinio rašto pažinimas, koncertinė veiklą davė patirties, naujų pažinčių ir galimybių. Laikas praleistas muzikos mokykloje man visada sukelia tik šviesiausius, šilčiausius prisiminimus.

55-mečio proga meno mokyklai linkiu išlaikyti tą jaukų mokinių šurmulį koridoriuose, auginti išsimokslinusias, žingeidžias, talentingas kartas. Mokiniams linkiu džiaugtis suteikta galimybe pažinti meną, muzikinį raštą bei prisiliesti prie muzikos instrumentų, nes gautos žinios yra neįkainojamos, o tai yra sėkmės garantas Jų ateičiai.


 

VAIDAS JOČYS  🎨
Režisierius, Klaipėdos dramos teatro aktorius

 

 


 

ROMA AUŠKALNYTĖ   🎨
Tarpdisciplininė menininkė, Litografijos meistrė.

 

 

Dirbu ir gyvenu kol kas Helsinkyje, dėstau universitete ir esu spaustuvininkė Helsinki Litho (Instagram: @helsinkilitho) dirbtuvėse. Dirbu su kitais menininkais ir spausdinu jų meno kūrinius litografijos technika. Labai nustebau, kad Meno mokyklai tiek metų! Linkiu, kad gyvuotų tiek ir dar daugiau, tai buvo patys geriausi prisiminimai…
Dėkui labai tuometei Dailės Mokyklai!!!

Plačiau apie mano kūrybą
www.roma-auskalnyte.eu
Instagram: @roma_ra

Geriausi linkėjimai!!!!
Šilutės meno mokyklos “Dailiokė”
Roma


 

EDITA SŪDŽIUTĖ   🎨
Menininkė, fotografė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė, mokytoja

 

 

Šilutės meno mokyklos dailės skyrių baigiau su pirmąja laida – 1994 m. Nors lankiau ir 1-ąją vidurinę mokyklą, kur buvo sustiprintas dailės mokymas, dailės mokykla buvo ne mažiau svarbi mano gyvenimo dalis. Tą laiką prisimenu labiau kaip būseną. Anuomet mūsų gyvenime nebuvo kompiuterių, todėl svaiginomės patirtimis. Pasaulį pažinome kitaip – veikdami ne paralelinėje, tik šioje erdvėje. Neturėjome ypatingos architektūros pastato ar per ilgus metus į sienas įsigėrusios meno dvasios. Nes buvome pirmieji. Tą dvasią kūrėme patys eiliniuose kabinetuose. Nes mokykla pirmiausiai – tai žmonės. Živilė Skirkevičienė, Arnoldas Milukas, Raimondas Plikšnys… Jie ne tik turėjo talentą mokyti, bet ir palaikyti, įkvėpti. Su šiais žmonėmis buvo taip įdomu, smagu ir saugu, kad drauge galėjai eiti nors ir į pasaulio kraštą. Pamenu, buvom nuėję iki Sankt Peterburgo Ermitažo. Tačiau tai dar nebuvo pasaulio kraštas. Ėjom toliau, kol galiausiai paleido mus vienus. Ir mes vis dar einame.

Vėliau baigiau Šiaulių Universiteto dailės fakultetą. Surengiau 12 personalinių, dalyvavau apie 60 grupinių parodų ir plenerų Lietuvoje bei užsienyje. Labiausiai patinka kūrybos džiaugsmas ir nesvarbu kurioje srityje – kurčiau akvarelės ar tapybos darbą, piešinį ar fotografiją, interjerą ar scenografiją, objektus ar instaliaciją, įvaizdį ar tekstą. 14 metų dirbau Šiaulių dailės mokykloje, paskui sukūriau savo studiją – Dailės Namus. Ten ne tik mano kūrybos erdvė, joje ir toliau savo patirtimi dalinuosi su vaikais bei suaugusiais. Gyvenimas ir kūryba man – nedaloma visuma.

Gera žinoti, kad kai kurie mano mokytojai ir dabar yra ten, kur visada buvo, o Andrius Sirtautas, su kuriuo kartu ten mokėmės, tapo tokia kūrybiška šio kolektyvo dalimi. Linkiu Jums visiems būti ugnies stichija, kuri degina padus taip, kad negali nustovėti vietoje ir eini. Kurti. Save ir pasaulį.


 

UGNĖ LIDŽIUTĖ    🎨
Studijuoju Vilniaus dailės akademijoje Klaipėdos fakultete grafinį dizainą. Esu 4 kurso studentė.
Dirbu laisvai samdoma iliustratore – grafikos dizainere, iliustruoju įvairius projektus, knygas vaikams.

Dar dabar mielai ir su ilgesiu prisimenu dienas, prabėgusias tuometėje dailės mokykloje. Ypač senąjį pastatą Liepų gatvėje. Pats geriausias laikas būdavo žiemą, kai ilgais ir tamsiais penktadienio vakarais pasilikdavome ilgiau piešti ir tapyti. Palėpę, kurioje, mūsų manymu, vaidendavosi. Mažą kabinetą, kuriame vykdavo meno istorijos pamokos. Kaip visi su klasiokais ateidavome ankščiau prieš pamoką ir žiūrėdavome YouTube filmukus per projektorių. Plenerus ir keliones po Lietuvą, pirmą kartą aplankiau Nidą, savo mėgstamiausią vietą Lietuvoje kelionės su mokykla metu.

Geriausios mano vaikystės dienos prabėgo dailės mokykloje. Tai, ko išmokau dailės mokykloje, man labai pravertė studijuojant, nes daugelis dalykų studijose siejosi su tuo, ką mokėmės. Be mokytojų Živilės ir Andriaus nebūčiau ten, kur dabar esu, nebūčiau radusi savo kelio, nebūčiau įstojusi į Vilniaus dailės akademiją.

Ačiū Jums.

Plačiau apie mano kūrybą
Instagram: @lauzaviete
Facebook: @lauzaviette


 

JULIJA GAIDELYTĖ    🎨
Multimedijų ir kompiuterių dizainerė

 

Nors tuometę Dailės mokyklą baigiau jau seniai, tačiau šią patirtį vertinu iki šiol. Ji buvo ne šiaip sau mokykla, bet ir antri namai, kur dienos šviesą išvysdavo net ir keisčiausios idėjos, o dienos praeidavo greičiau nei bet kur kitur. Čia išmokau ne tik įvairių dailės subtilybių, bet ir supratau, kaip svarbu yra kūryba – ne tik kaip savo išraiškos forma, bet ir kaip gebėjimas padedantis spręsti kylančius iššūkius gyvenime.

Baigus dailės mokyklą neužilgo atėjo laikas rinktis studijas. Pasirinkau IT srities studijas – Multimediją ir kompiuterinį dizainą (VGTU). Nors studijose su dizainu susijusių disciplinų buvo mažuma, tačiau karjeros kelyje visados teikiau tam pirmenybę. Šiai dienai dirbu kaip ‘Creative Designer’ – nors lapą pakeitė ekranas, o pieštuką kompiuterio pelytė, tačiau pagrindai, kuriuos įgijau Dailės mokykloje, yra naudingi iki šiol.

Ačiū Jums, mokytojai, už Jūsų kantrybę, suteiktas žinias, galimybę realizuoti visas savo idėjas ir visą kitą, ką per sunku įvardinti žodžiais!

Plačiau apie mano kūrybą
500px: julija gaidelytė
behance: julija gaidelyte


 

RŪTA ADAMONYTĖ  🎨
Architektė

 

 

Mokykla- toks žodis, turintis tiek daug skirtingų reikšmių kiekvienam iš mūsų. Pirma mintis, šovusi man, išgirdus žodį „meno mokykla“ yra iki ašarų smagiai ir turiningai praleistas laikas, kurio visiems palinkėčiau apturėti.  Tai buvo mano viena iš pirmųjų popamokinių veiklų, kuri buvo išskirtinė – ten valandos niekada neprailgo ir atnešė ne vien daug žinių, bet ir gražių akimirkų, istorijų ir draugysčių, kurios tęsiasi iki šiol. Ši mokykla man yra neatsiejama asociacija su senuoju dailės mokyklos pastatu Liepų gatvėje – krikštynomis, pastato dvasia, išdaigomis, mokytojų bendravimu ir  žinoma geriausia drauge, su kuria žengėme mokyklos slenkstį ir baigėme kartu 2011 metais.

Nors daugiau laiko praleisdavau dailės mokykloje, negaliu pamiršti ir muzikos mokyklos. Šios jau sujungtos mokyklos tuo metu buvo su labai skirtingos savo metodika. Esu be galo dėkinga mokytojai Angelei Ališauskienei, kuri parodė kitokią muzikos pusę, motyvavo ir parodė, ką reiškia komandinis darbas.  Tikiuosi, kad dabar turite didesnę klasę visam orkestrui talpinti nei tuomet. Pamenu kelis momentus, kai galvojau, kad muzika- ne man, bet nuoširdžios mokytojos pagalba nemečiau mokslų ir iki šiol džiaugiuosi! Linkiu ir toliau kurti, skatinti ir groti liaudiškais instrumentais- labai Jūsų pasiilgau..

Taip jau nutiko, kad po gimnazijos iškart nestojau į universitetą, o dariau metų pertrauką- po kurios buvo aišku, ko noriu toliau. Kadangi nutariau stoti į architektūros studijas ne Lietuvoje –  stojamiesiems teko kaupti savo darbų portfolio. Verčiant darbus, nutariau įdėti ir baigiamąjį dailės darbą – žmogaus dydžio skulptūrą, kuris sulaukė vertinimo komisijos dėmesio. Ar tai buvo lemtingas darbas,  galima tik spėlioti. Papildžius žinių bagažą De Montfort Universitete, po 4 metų grįžau į Lietuvą ir  sėkmingai dirbu architektūros įmonėje „Cloud architektai“, Vilniuje.

Noriu padėkoti visiems mokytojams, kurie išmokė ir padėjo suprasti, kad geri rezultatai pasiekiami mėgaujantis visu procesu. Menas- tai toks neįvertintas dalykas ,kuris supa mus kiekviename kasdienybės žingsnyje, pradedant nuo namų sienų, aprangos, psichologinės būsenos ir t.t. Galėčiau vardinti, bet šie dalykai neturėtų pabaigos. Tikiuosi, kad mokykla gyvuos dar daug metų ir padės žmonėms suprasti, kad menas tai daug daugiau. Linkiu didžiausios sėkmės tolimesnėms realizacijoms!


 

ANDRIUS SIRTAUTAS   🎨
Menininkas, dailės mokytojas

 

Kuomet su mama atvažiavome į Šilutę pirkinių , ant parduotuvės sienos pamatėme didelį plakatą kviečiantį mokytis naujai kuriamoje dailės mokykloje. Užsirašėmė telefono numerį, bet mums per savaitę nepavyko prisiskambinti, pasirodo spaustuvėje vietomis sumaišė du telefono numerio skaičius ir vis skambindavome vis tai pačiai niekuo dėtai močiutei. Prie vakarienės stalo prasitarėme tėvui, kad norime mokytis dailės bet nepavyksta prisiskambinti. Pasirodo, nurodytas numeris buvo mano tėvo darbo kabineto kuris buvo atsakingas už mokinių registraciją.

Buvau pirmoji laida, baigęs mokslus Šiaulių universitete grįžau dirbti į savo mokyklą. Niekas per daug nepasikeitė, mokiniai kūrybiški, o mokytojai toliau kovoja dėl savo idėjos ir mokinių gerbuvio.

Kūryboje naudoju įvairias medžiagas. Labiausiai domina meniniai objektai viešose
erdvėse: gatvėse, upėse, scenose.


 

AUDRIUS ZALCAS   🎵
Muzikantas

Esu Audrius Zalcas, groju pučiamaisiais instrumentais. Gimiau ir 15 savo pirmųjų gyvenimo metų praleidau Šilutėje. 2001 metais įstojau į mokytojo eksperto Gražvydo Railos klasę ir pradėjau mokytis groti kornetu. Esu laimingas, kad rugsėjį sueis 20 metų jubiliejus, kaip gyvenu pučiamųjų pasaulyje. Dėl muzikinio darbo specifikos pasirinkau gyvenimą bei darbus Kaune. Tačiau koncertuodamas įvairiuose Lietuvos miestuose, tiek svetur, užklaustas kur prasidėjo mano muzikinis kelias ir kur įgijau pagrindus, visada mėgstu papasakoti, kad tai įvyko ne kur kitur, o Šilutėje! Šilutės meno mokyklos pučiamųjų skyrius neabejotinai yra vienas geriausių šalyje. Čia dirba nuostabūs, savo profesijai pasišventę pedagogai, kurie visada pasiruošę sudominti bei pasidalinti visomis žiniomis. Mūsų Heydekrug’as turi ne tik išskirtinę aurą, architektūrą, gamtą, bet ir meno mokyklą. Mano pirmieji muzikiniai pasiekimai prasidėjo čia ir džiaugiuosi, kad tavęs pirmuoju pasaulinės firmos “Denis Wick” artistu Pabaltyje, galiu drąsiai teigti, kad aš esu Šilutiškis!

Meno mokyklai palinkėsiu išlikti įdomiai, išskirtinei, gražiai, meniškai ir, kad kuo daugiau Šilutės rajono jaunimo čia užklystų.

Su geriausiais linkėjimais,

https://www.deniswick.com/artist/audrius-salz/


 

KASPARAS MIKUŽIS   🎵
Muzikantas

 

 

 


 

MARIJA STONYTĖ  🎨
Interjero dizainerė

 

 

Visiems mokytojams linkėjimai!

Dienas dailės mokykloje prisimenu kaip vienas įdomiausių vaikystėje. Visi užsiėmimai buvo labai laukiami, kadangi kiekvienas mokytojas turi išskirtinius charakterius: Živilė nuostabiai uždegdavo meno istorijos ugnelę, Andrius prigalvodavo charizmatiškų natiurmortų nuo mėsmalių ir pjovimo pjūklų iki lyriškų natiurmortų, o kur dar krikštynos, plenerai vasaros saulėje… Atmosfera ir bendra emocija tarsi išlaisvindavo, vis jausdavosi – o kaip įdomu!- galima ir taip ir anaip! Jau tada jaučiau meno poveikį – kitoks matymas. Tai svarbiausia vertybė, kuri nepastebimai formuoja tave kaip asmenybę, tokiose rodos nerūpestingose dienose, per dailės pamokas.

Pamenu paskutiniuosius metus dailės mokykloje, kai apsisprendžiau stoti į VDA interjero dizainą. Tuomet įstrigo tokie mokytojaus Andriaus žodžiai, kad ši specialybė yra labai sudėtinga, aprėpia daug sričių, viskas labai greitai keičiasi, tad tikrai reikia pagalvoti ar to noriu. Tada dar nelabai supratau, ką tai reiškia, tiesiog pradėjau ruoštis kartu su mokytojais. Kadangi dažnai sklando gandai, kad iš mažesnių miestų labai sunku įstoti, dideli konkursai, kad dauguma vilniečių turi „čiurlionkes“, lanko savaitgalio kursus, norėjosi pasivyti, todėl nusprendžiau eiti į dailės mokyklą kone kasdien. Ateidavau pas mokytoją Andrių ir prašydavau vis kokios naujos kompozicijos užduoties. Tiksliai net nežinojome kaip ir ką daryti, bet vis tiek dariau įvairaus tipo užduotis. Dažnai pagalvodavau kodėl tas mokytojas turi tiek daug kantrybės, kodėl skiria visiškai nemokamai savo laiką ir pastangas. Jaučiau dėkingumą, bet deja nemokėjau išreikšti to. Labai džiaugiuosi, kad dailės mokykloje yra tikrų mokytojų, kurie dirba pilnai atiduodami save.

Pamenu mokytojas Andrius buvo netgi radęs man rusišką knygą su akademiniais piešimo pavyzdžiais. Būtent – TOS architektūrinės kompozicijos, kurių man ir reikėjo. Per stojamuosius, mintyse rėmiausi tos knygos turiniu, tomis pamokomis, kurios vyko ne tvarkaraščio ribose. Stojimai pavyko puikiai, įstojau į VDA interjero dizainą. Studijų pradžioje reikėjo persilaužti iš „jautraus meniškumo“ į „švarią“ ir „lygią“  išraišką. Pradžioje labai trūko dailės dalykų, laisvumo, buvo tik daug tiesių linijų, projekcijų ir kompozicijų, kurių visiškai nesupratau. Pradžioje net liniją norėjosi eskiziškai brėžti, sunku buvo pereiti ant to architektūrinio tiesumo. Žingsnis po žingsnio vis labiau pavyko suprasti interjero architektūrą. Tai labai sudomino ir stipriai įtraukė. Baigus studijas iškart buvau pakviesta dirbti dėstytojos studijoje „Inblum“. Tai buvo unikali patirtis, kadangi 4 metus dirbau prie įvairiausių interjero projektų profesionaliame lygyje. Taip pat nuo akademijos laikų savanoriauju „Architektūros fonde“, „Open House Vilnius“.  Pastaraisiais metais teko organizuoti atviros architektūros savaitgalį Panevėžyje „Pastatai kalba“. Buvau atsakinga už dizaino skiltį. Tai buvo viena ryškiausių patirčių, kadangi sukurtas renginys atvėrė mažesnio miestelio pastatus lankytojams, jose buvo vedamos ekskursijos. Taip pat su draugų kompanija turime laisvos formos kūrybinės veiklos grupę „D-junket“  – keliaujame, važinėjame dviračiais, DIY projektai. Praėjusią vasarą su „D-junket“  intensyviai vedėme lino raižymo dirbtuvės jaunimui. Taip pat tenka sudalyvauti, o kartais ir vesti „workshop‘us“ įvairiausiais formatais, kartais net vedu kaip arbatos ceremoniją ar jogą!

Visi nuostabūs dalykai, kaip veiklos, draugai, pažįstami, kasdieniai darbai atėjo būtent per ryšį su menu. Tai yra nematoma jėga, kuri buria šviesius ir kupinus tikros gyvasties žmones.

B – ū – k – i – m – e !

Plačiau apie mano kūrybą
Akademiniai projektai:
https://issuu.com/marijasto
Asmeniniai pataškymai:
Instagram: @marijastonyte
https://marija-stonyte.tumblr.com/
D-junket:
Instagram: @djunket
Interjero projektai:
https://inblum.com/yara-international-lt/
https://inblum.com/pilaites-gimnazijos-konkursas/
https://inblum.com/knygoslt/
https://inblum.com/go-sneakers-vilnius-ozas/
https://inblum.com/darzelis-2/
Savanoriavimas:
https://pastataikalba.lt/apie/
https://www.archfondas.lt/
https://www.openhousevilnius.lt/2017/ 

https://www.instagram.com/create_retreat/


 

GRETA KUZMINSKAITĖ   🎨
Plaukų stilistė

 

 

Su menais glaudžiai susijusi esu nuo vaikystės, dėl mistiškų aplinkybių daugmaž visos jos formos mane traukė ir norėjau pamėginti viską. Šokau keliose skirtinguose būreliuose, rašiau eilėraščius, bandžiau groti gitara, mokiausi megzti iš močiutės, tapyti – iš senelio, visus kitus įmanomus rankdarbius išmokau iš mamos. Nors visi šie prisiminimai nuostabūs, Šilutės dailės mokykla labiausiai prisidėjo prie kūrybiškumo puoselėjimo, o manau svarbiausias dalykas ko išmokau ten – suvokimas, kad savo rankomis gali pagaminti bet ką!

Šioje mokykloje praleidau daugiau nei 4 metus, ėjau į išplėstinį kursą, o pabaigus ir jį, vis tiek buvau ten 😊 Net nežinau kurie atsiminimai geresni: kelionės į Barseloną ir Romą ar Andriaus sugalvoti žaidimai senajame Liepų gatvės kieme. Visi mokytojai skatindavo ieškoti kūrybiškų sprendimų tiek kiekvienam darbui atlikti, tiek dalyvaujant konkursuose. Būnant 10-toje klasėje laimėjau 2 vietą Lietuvos dailės olimpiadoje. Tada ir apsisprendžiau, kad siesiu gyvenimą su menais, taigi – įstojau Vilniuje į VDA grafiką. Nors VDA puikiai sekėsi, supratusi, kad kasdienis buvimas be nuolatinio kontakto su žmonėmis ne man, baigus pirmą kursą perstojau į VIKO šukuosenų dizainą.

Studijų metais atlikau praktiką ir dirbau Ibelhaubtaitės operose, X faktoriuje, E. Rainio madų šou, mados infekcijoje, A. Jagelavičiūtės šou, reklamose ir daugybėje renginių. Prieš pusę metų grįžau gyventi į Klaipėda, dabar dirbu grožio salone kaip plaukų stilistė.

Meno mokykla man, kaip ir daugumai draugų, padėjo užaugti, pamilti menus ir pastebėti grožį visiškai bet kur. Ačiū Jums už tai ir linkiu dar daug beprotiškų idėjų!


 

DAINORA VINGYTĖ   🎨
Grafikė, iliustratorė

 

 

Sveikinu savo buvusius namus su gražiu gimtadieniu, linkiu niekada nepasiduoti! 

Šilutės meno mokykla mano gyvenime buvo 12 metų, tačiau taip manęs ir nepaliko – išlikau tiek muzikoje, tiek mene. Baigusi pianiną įstojau į dailės skyrių ir visam laikui tapau dailioke. 

2020 metais pabaigiau Vilniaus Dailės Akademiją, Grafikos fakultetą. Šiuo metu dirbu žaidimų konceptų menininke-iliustruotoja, kuriu albumų viršelius ir groju klavišiniais eksperimentinio roko grupėje „blank“. 2020 metų balandžio mėnesį atidariau virtualią savo kūrinių parodą „Žemiškųjų Linksmybių Sodas“, o ir gyvą jos versiją suspėjau įgyvendinti spalio mėnesį galerijoje „Akademija“, Vilniuje. Parodoje eksponavau bakalauro metu kurtus medžio raižinio atspaudus, piešimo ir tapybos darbus-instaliacijas apie keistą ir absurdišką pasaulį, paverčiau įvairius gyvenimiškus patyrimus humoristišku, netikromis gėlytėmis papuoštu kūrinių sodu. Iš esmės kuriu su viskuo kas pakliūna po nosimi, tačiau labiausiai džiaugiuosi paišydama ir galėdama greit įamžinti kilusias mintis. 

Manau, kad dailės skyrius, man dar nesuvokiant, suteikė neapsakomai didžiulę prasmę tolimesniam gyvenimo keliui – davė įrankius ne tik gebėjimui save realizuoti, bet ir suformavo požiūrį į pasaulį ir žmones aplink. 

Esu neapsakomai dėkinga visiems meno mokyklos dėstytojams ir buvusiems bendrakeleiviams. Iki šiol prisimenu keliones į Saldus meno mokyklą, molio karus, išdaigas, juoką iki ašarų ne tik su kurso draugais bet ir nuostabiais mokytojais. Tad šios meno mokyklos nevadinčiau tik meno mokykla – tai gėrio ir džiaugsmo kolaboracinis institutas pašėlusioms mintims realizuoti!!!

Jei ne dailioškė, Šilutėje net šviesa tunelio gale užgesusi būtų. Laikykitės!

Plačiau apie mano kūrybą
Žemiškųjų Linksmybių Sodas virtualiai: earthlydelights.cincopa.com
Portfolio: www.behance.net/vdainoraa
Instagram: @no.face.features


 

NERINGA MATAČIŪTĖ    🎨
Grafikos dizainerė

Esu Neringa, į Dailės mokyklą laukiau kol galėsiu pradėti eiti nuo kiek save atsimenu. Pagal išsilavinimą esu grafikė, o dirbu dizainere. Turbūt mėgstamiausias žanras iliustracija ir jos atmainos nuo knygų iki komiksų.
Prisiminimas iš mokyklos:
Senasis dailės mokyklos pastatas su savo tvora, klasėmis ir kampais – kiekvienas neša po atsiminimą – ten sutikau pirmus draugus ir pirmas “nuosavas” idėjas. Bet didžiausia dovana, kurią gavau, neturi vieno momento: gilus suvokimas, kad menas yra džiaugsmas ir humoras, kad kurti yra džiaugtis.

 

GABRIELĖ JAUNIŪTĖ   🎨
Rūbų kūrėja

 

 

Dailės skyriuje mokėmės laisvės, tikrumo, gebėjimo pažvelgti kitaip, pamatyti daugiau, mokėmės ryšio ir to, jog gyvenimas nebūtinai turi būti rimtas ar sunkus, aptikome jį galintį būti linksmu ir netikėtu.. atradę savyje kūrėjus, suvokėme galintys kurti save ir taip pasirinkti gyvenimą, kuriuo tikime.

Dailės mokyklą, joje praleistą laiką, mokytojų šilumą ir profesionalumą, jų kūrybiškumą myliu iki negalėjimo… Tai buvo atgaiva. Susitikę gyvendavome kūryba ir šypsenomis.

Baigusi dailės mokyklą įstojau į kostiumo dizaino specialybę Vilniaus dailės akademijoje, tačiau įpusėjusi antrąjį kursą nusprendžiau atsitraukti nuo mokslų ir patraukti į Rytus, užgimė nepajudinamas noras pažinti save, savo esmę, suvokti gyvenimo slėpinius. Grįžusi pajutau trauką gimtajai žemei, tad gyvenimą ir toliau kuriu Šilutės rajone, praėjusios vasaros pabaigoje įsirengiau modernią siuvimo studiją. Šiuo metu per rūbą, skirtą laidojimui, mėginu prisiliesti prie mane dominančios mirties ir laikinumo tematikos, per kūrybišką priėjimą prie delmono išreikšti mūsų krašto tradicijų autentiškumą, per natūralų audinį – savo požiūrį į žemę ir tvarumą.

Meno mokykloje, atradau, jog svarbiausia – procesas, meilė tam, ką darai. Dabartyje irgi esu procesas ir visad myliu tai ką darau. Nuo mažų iki didelių kūrybų, vis naujai prisijaukinamų amatų, nuo mažų iki didelių idėjų, apjungiant meną, prasmę, patirtis ir dėsningumus kuriu save, o kartais iš to ir dar kas nors susikuria.

Plačiau apie mano kūrybą
www.laidojimorubaitu.lt


 

KAROLINA GALINAUSKAITĖ   🎨
Tapytoja, VDA studentė

 

 

Apie dailės mokyklą, patirtis ir geriausius turėtus mokytojus norisi pasakyti labai daug. Mokykloje išmokau nebijoti kurti ir klysti, supratau, kad mokytojai gali tapti tikrų tikriausiais draugais, o namais galima pradėti vadinti seną, buvusį odontologų pastatą Liepų gatvėje. Ten prasidėjo visa magija, pokalbiai apie bildukus, batikos keliamas keistas kvapas, slapti vaikščiojimai į palėpę, origami mokymai, pačios geriausios dailėtyros pamokos, ohhh kaip norėčiau pabūti tokioje ir dabar, ledo skulptūrų lipdymas, užsisėdėjimas iki 21 val. vakaro, slėpynės kiemo krūmuose, bemiegiai plenerai, geriausių draugų sutikimai, juokingos ir kiaušiniais bei miltais kvepiančios krikštynos, neįtikėčiausių kūrinių atsiradimai, 8B pieštukai (deja, atėjus į akademiją apie tokio ryškumo pieštukus teko pamiršti), geriausios pirmosios kelionės į Saldus, Barseloną, Romą, Vieną, Budapeštą, Prahą. Tai buvo vieni geriausių 10 metų, neįmanoma pamiršti, kiek davė mokytojai, grupiokai,  iki dabar likę geriausiais draugais. Ačiū Jums, mokytojai, jūs buvot ir esate mums labai labai daug.

Šiuo metu mokausi Vilniaus dailės akademijoje Site-specific Art katedroje, freskos-mozaikos specializacijoje paskutiniame ketvirtame kurse. O šį rudens-žiemos pusmetį praleidau mokantis Prahoje, UMPRUM akademijoje Tapybos studijoje. Kuriu, klystu, mokausi, taip pavadinčiau savo kelią po Dailės mokyklos.


ERNESTA BALNYTĖ 🎨
Tapytoja

INFORMACIJA RUOŠIAMA!


 

MONIKA JAUNIŪTĖ  🎨
Studentė

 

 

Šilutės “dailės mokykla” tarsi stebuklingas daržas. Jame užaugau apsupta laisvės ir ypatingų žmonių.

Baigiau keturių metų pagrindinį kursą, kurį sekė dar keturi metai išplėstinio ugdymo. Įstojau į Vilnius dailės akademiją Grafikos specialybę, tačiau po pirmo kurso studijas nutraukiau. Po kelionių į Indiją ir Nepalą, ėmiausi asmeninių projektų ir kūriau menines instaliacijas renginiams. Persikrausčiusi į Nyderlandų Karalystę nusprendžiau tęsti studijas. Ateinantį rudenį pradedu Grafinio dizaino studijas Karališkoje dailės akademijoje Hagoje. 
Jaučiuosi laiminga. Dailės skyrius padėjo man atsiverti, išsiskleisti ir pražysti. Jei ne ji, manau tebebūčiau pumpuras. Ačiū, mokytojai, kad taip gausingai patrešėt ir palaistėt. 
Linkiu, kad spaustuvėj niekad netrūktų dažų ir mokiniai nestresuotų kai jais išsiteps visus turimus rūbus. Taip pat, kad ant lentų ištempti akvareliniai lapai neįplyštų, trintukai nepradingtų ir kad netyčiom mokiniai nesriūbteltų vandens dažų  vietoje šalia esančios arbatos (ypač jei įmaišėt mėlynos rusiškos akvarelės, mokytojas, antai sakydavo, kad nuodinga).

 

LAURA PESECKAITĖ TAYLOR   🎵
Pradinių klasių mokytoja

 

 

Gyvenu Kanadoje ir dirbu pradinėje mokykloje su vaikais, turinčiais specialių poreikių.
 Į Šilutės muzikos mokyklą važinėdavau autobusu iš savo miestelio Švėkšnos 1989-1994
metais. Nors labai norėjau išmokti groti pianinu, taip susiklostė, kad įstojau į akordeono
specialybę. Mano mokytoja buvo Loreta Kabanova. Ji buvo jauna, graži ir elegantiška.
Kelionės į mokyklą nebuvo lengvos, reikėdavo praleisti pamokas, kad spėčiau nuvykti į
Šilutę. Grįždavau pavargusi, bet nepasidaviau ir muzikos mokyklos nemečiau. Mokytoja
Loreta manyje matė gebėjimą groti, netgi paruošė keliems konkursams. Kartą keliavome į
Klaipėdos muzikos konservatoriją, kur teko groti. Tai buvo viena iš įsimintiniausių akimirkų
– daug jaudulio, bet tuo pačiu gavau ir gerų pamokų.
 

Muzikos mokykla man buvo ypatinga vieta ir jaučiausi išskirtinė lankydama ją. Įgijau
gyvenimiškos patirties: išmokau būti nepriklausoma, praktiška, visada užbaigti ką
pradėjusi. Muzika ir menas liko svarbūs dalykai mano šeimoje. Abi dukros taip pat mokosi
groti skirtingais instrumentais.
Linkiu mokyklai ilgų gyvavimo metų! Mokytojams ir mokiniams noriu priminti, kad pasaulyje
tokių lietuviškų muzikos mokyklų yra reta, kur vaikai beveik veltui gali įgyti muzikos žinias,
jeigu tik turi noro ir gebėjimo.


 

GABIJA VIDRINSKAITĖ
Menininkė

INFORMACIJA RUOŠIAMA!


SIMONA KAČINSKAITĖ
Scenografė

INFORMACIJA RUOŠIAMA!


 

INFORMACIJA NUOLAT PILDOMA!